:50:00
Kartą, labai seniai, gyveno miške trys lokiai.
:50:04
Lokys tėtis, lokė mama...
:50:07
ir mažas lokiukas.
:50:10
Kartą ryte jie sėdo pusryčiauti.
:50:14
Ant stalo padėjo didelę košės lėkštę,
vidutinę lėkštę ir mažą lėkštutę.
:50:18
Bet košė buvo labai karšta.
:50:20
Kvailas baltas žmogus.
:50:24
- Todėl jie išėjo pasivaikščioti.
- William Blake'ai, tu eisi pas juos.
:50:28
- O tuo metu maža mergaitė...
- Ką?
:50:33
Vienas? Kodėl mums jų neapeiti?
:50:36
Ne!
:50:38
Tu eisi.
:50:40
Tai išbandymas.
:50:43
Aš jų nepažįstu, o ir neatrodo
jie labai draugiškai.
:50:47
- Kas, jei jie užmuš mane?
- Niekas stebės.
:50:50
Ji norėjo miego, todėl įėjo į miegamąjį.
:50:53
- Čia buvo didelė lova, vidutinė lova ir...
- Gerai.
:50:56
- Aš eisiu.
- ... maža lovytė.
:50:59
Aš neičiau, bet einu.
:51:01
Lokiai grįžo namo. Tėtis lokys sako:
:51:04
"Kažkas valgė košę iš mano lėkštės".
:51:08
- Kaip būtų geriau čia nusileisti?
- Tylėk ir eik.
:51:12
- Jis nuplėšė jos skalpą,
- Gerai.
:51:14
ir nurovė jos galvą.
:51:17
O po to paėmė mergaitės auksinius
plaukučius ir numezgė iš jų
megztinį savo lokiukui.
:51:21
- Tai siaubinga.
- Šiąnakt aš prisiminiau...
:51:24
žiaurųjį imperatorių Nero Augustą.
:51:27
Jis plakdavo visus krikščionis.
:51:31
Kaip tai plakdavo?
:51:33
Na, kaip kraupiame nakties košmare.
:51:37
Kai visus užmuša, o tu negali nieko padaryti.
:51:40
Arba kaip skėrių pulkas.
:51:42
Pavyzdžiui, pasikvietęs pasilinksminti svečių,...
:51:45
Neronas apšviesdavo savo sodą...
:51:47
gyvų degančių krikščionių kūnais
apipiltais aliejumi,...
:51:51
lyg fakelais ar šviestuvais.
:51:57
O pietų metu,...